Subobjektyvus Blogas apie Futbolą

Blogo draugų išverstas straipsnis

Dabartinė geriausia pasaulio komanda, kuri jau imama vadinti geriausia ekipą per visą futbolo istoriją, nesugebėjo laimėti trijų rungtynių iš eilės. Tai yra tikrų tikriausia naujiena dabartinei J. Guardiolos “Barcai”, kuri mus pripratino prie nuolatinės trigubos dozės: įvartis, pergalė, triumfas.

Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad “Barcelona”, kurią mes matome pastaruoju metu, tai prastesnė 2011 metų komandos versija. Nors komanda stengiasi žaisti kaip anksčiau, jai tas pavyksta prasčiau: kamuolio valdymo monopolija jau nėra tokia neginčytina, bet blogiausia, kad prie varžovų vartų sukuriama mažiau pavojingų situacijų.

Komandos laukia dvi sunkios savaitės: vasario 8-ąją bus žaidžiamos atsakomosios rungtynės Karaliaus taurės pusfinalyje, vasario 11-ąją – Primeros rungtynės, pirmosios Čempionų lygos aštuntfinalio rungtynės ir vėl Primeros mačas vasario 19 dieną.

Nedideliam ir traumų išretintam kolektyvui teks sužaisti daug viena po kitos sekančių rungtynių. Tik po to, kai bus įveikta ši atkarpa, mes pamatysime, kokia ji, “Barcelona” - ar pavojaus signalai, susiję tik su tomis priežastimis, kurios bus išvardintos žemiau, ar tai kažkas daugiau.

Nenoriu, kad atsirastų manančių, jog skelbiu eros pabaigą ar komandos nuopuolį. Atvirkščiai – aš manau, kad “Barcelona” – geriausia komanda šiuo metu. Manau, kad tol, kol ji gerbia savo filosofiją ir turi pakankamai žaidėjų, galinčių ją įgyvendinti aikštėje, komanda turi daug galimybių ir toliau siekti daugybės pergalių.

Norėčiau atkreipti dėmesį į keletą “bet”, kuriuos J. Guadiolos auklėtiniai, be jokios abejonės, stengiasi išgyvendinti treniruodamiesi ir tobulindami savo arsenalą.

Pamėginsiu panagrinėti, kas šiuo metu vyksta visose “Barcos” - 2012″ linijose.

Jei ir yra priežastis, dėl kurios “Barcelona” jaučiasi pažeidžiama, tai pokyčiai, dėl kurių kenčia visos komandos linijos. Nuolatinės variacijos ardo iki automatizmo atidirbtas schemas, neleidžia kamuoliui be perstojo lengvai judėti tarp žaidėjų ir trukdo žaidimui, kuriuo remiasi komanda. “Barcelona” ir jos pagrindinės sudėties futbolininkai skiriasi nuo “Barcos” ir jos rezervinių žaidėjų. Deja, būtent paskutinis variantas pastaruoju laiku tapo taisykle, o ne išimtimi. Geriausias pavyzdys – vidurio gynėjai.

Gerardas Pique dėl traumos negalėjo ilgai žaisti. Tas pats ištiko Carlesą Puyolį. Juos pavaduodavo Javieras Mascherano ir argentinietis savo darbą atliko gerai. Tačiau gynybos centras – ne jo pozicija. Jo entuziazmas ir pasiaukojimas negali atstoti G. Pique ir C. Puyolio profesionalių įgūdžių.

Kartais dėl žaidėjų trūkumo, o kartais dėl taktinių sumetimų J. Guardiola gynyboje palieka tris futbolininkus. Pastarosiomis savaitėmis patys įsitikinome, kad tada krašto žaidėjai netenka ne tik pavojingų prasiveržimų, bet ir pozicijos. Danielis Alvesas ir Ericas Abidalis būna priversti žaisti arčiau aikštės vidurio, o jų prasiveržimai netenka netikėtumo efekto. Jei juos pastumsi dar arčiau varžovų vartų, jie kur kas prasčiau atliks gynJei juos pastumsi dar arčiau varžovų vartų, jie kur kas prasčiau atliks gynėjų funkcijas.

Dėl šios priežasties gynyba, kuri 9 rungtynėse iš eilės neleido varžovams Camp Nou stadione įmušti įvarčio, neteko tvirtumo. 2012 metais tik “Villarreal” ir “Osasuna” nesugebėjo įmušti “Barcai”. Kitos komandos pelnė įvarčius, o du kartus svečiai “Barcelona” tvirtovėje sugebėjo atsitiesti netgi pralaiminėdami 0:2.

Šioje grandyje pokyčiai itin juntami. J. Guardiola neturi tiek futbolininkų, kiek, pavyzdžiui, Madrido “Real”, kur Angelis di Maria yra keičiamas Kaka. Dabartinė “Barcelona” situacija yra labai gerai pažįstama daugumai trenerių, kai startinėje sudėtyje žaidžia pagrindinės sudėties futbolininkas, o jį keičia žemesnio meistriškumo žaidėjas. Kol kas J. Guardiola sugebėdavo valdyti šią situaciją, bet…

Thiago, Isaacas Cuenca ir kiti jaunimo akademijos auklėtiniai yra daugiau ateitis, tačiau ne dabartis. Jiems viskas dar prieš akis. Jiems kol kas trūksta patirties, kurios įgaus žaisdami su patyrusiais komandos draugais. Tačiau tada, kai aikštėje nėra Xavi ir Andreso Iniestos, neveikia efektyvi ir logiška kamuolio kontrolės schema: perdavimų grandinė nutrūksta per anksti. Kenčia pamatiniai “Barcos” žaidimo principai.

Tai juntama ne tik aikštės viduryje, bet ir priekyje. Puolėjai gauna netinkamus perdavimus, dėl to nukenčia atakų užbaigimas. Saugai rečiau atsidengia ir rečiau gauna kamuolį atgal iš puolėjų, o pastarieji negali išsivaduoti nuo gynėjų. Trūksta A. Iniestos prasiveržimų iki pat varžovų vartų.

Dėl neužtikrinto saugų žaidimo gynėjai yra priversti atlikti daugiau perdavimų. Dėl to kyla pavojus suklysti ir netekti kamuolio. Mes tai matėme per rungtynes su “Valencia”, kai E. Abidalis pernelyg dažnai būdavo priverstas varinėti kamuolį.

Tuomet, kai traumą patyrė Davidas Villa, komanda liko be baudos aikštelės žaidėjo. Žinoma, ir pats D. Villa “Barcoje” nebuvo šimtaprocentinis baudos aikštelės žaidėjas, tačiau jis – apsigimęs goleodoras. Jo reakcija leidžia automatiškai judėti baudos aikštelėje, jis ten jaučiasi patogiai ir gali bet kurią akimirką pats sukurti pavojingą momentą arba jį išnaudoti.

Alexis Sanchezas puikiai įsiliejo į ekipos žaidimą ir pelnytai yra laikomas pagrindinės sudėties žaidėju. Tačiau jis neturi įgūdžių manevruoti pačioje baudos aikštelėje ir nuolat laukti joje perdavimo iš komandos draugų. Tai verčia vėl ir vėl tęsti horizontalius perdavimus baudos aikštelės prieigose, o tuomet “Barcelona” išpuoliai ima klimpti.

Pedro Rodriguezas, pralaimėjęs konkurencinę kovą čiliečiui, ir toliau yra nuostabus žaidėjas. Jis šaltakraujiškai išnaudoja palankias situacijas, tačiau aktyviai juda ne pačioje baudos aikštelėje, o už jos ribų, kur laukia progos “įkirsti”. Tas faktas verčia Lionelį Messi imtis individualių veiksmų tam, kad kažkas iš “Barcelona” žaidėjų (arba pats L. Messi) pagaliau atsidurtų palankioje pozicijoje prie varžovų vartų.

Aš tikiu, kad J. Guardiolai anksčiau ar vėliau teks ieškoti baudos aikštelės žaidėjo, nes jaunimo akademijoje kol kas toks dar neužaugo. Toks futbolininkas turi būti greitas, sugebėti priimti ir vėl grąžinti kamuolį atgal, jis turi pasižymėti atitinkamu charakteriu, nes bus priverstas komandos poreikius iškelti aukščiau už savo individualių sugebėjimų blizgesį. Jis privalės greitai adaptuotis ir perimti klubo propaguojamą futbolo filosofiją.

J. Guardiolos emocijų protrūkis, kai C. Puyolis išlygino rezultatą rungtynėse su “Valencia”, buvo trenerio iškrova. Jis pripratino mus prie kur kas santūresnių įvarčių šventimų. Šiomis emocijomis išsiliejo įtampa, kuri kaupėsi per visą sezoną. O dabar ji tik didėja, nes artėja lemiamų sutikimų metas.

Dabartinė “Barcelona” dar nepralaimėjo nė vieno turnyro. Karaliaus taurėje ji atsargoje turi išvykoje įmuštą įvartį, kuris gali padėti atsakomosiose rungtynėse. Čempionų lygoje ji laikoma viena iš svarbiausių pretendenčių laimėti šį turnyrą. Ispanijos pirmenybėse, nors “Barcą” nuo “Real” ir skiria 7 taškai, ji vis dar turi galimybių laimėti čempionatą, nes El Clasico bus žaidžiamas Camp Nou stadione, kur varžovas gali patirti stiprų psichologinį smūgį.

Jau minėjau, kad nepaisant visų “bet” “Barcelona” išsaugojo savąją žaidimo filosofiją. Komanda ir toliau, net išvykose, stengiasi tapti vienvalde kamuolio savininke. Tačiau tai, kad kamuolio valdymas nevirsta pavojingais momentais prie varžovų vartų ir nemušami įvarčiai – pavojingas signalas.

Tai primena situaciją, kai vairuotojas pajunta, kad prakiuro jo automobilio padanga. Tenka laukti palankaus momento ir sustoti, kad būtų pašalintas gedimas. Negalima iki begalybės važiuoti nuleista padanga, nes anksčiau ar vėliau teks sustoti priverstinai.

Šio įtempto rungtynių kaleidoskopo pabaigoje laukia Leverkūzeno “Bayer”. Vokiečių futbolo filosofija nėra paremta gynyba. Jie kovoja ir ieško artimiausių kelių link varžovų vartų. Šiose rungtynėse turėsime gerą progą įsitikinti, ar “Barcelona” sugebėjo išspręsti savo problemas.